- verkinėti
- verkinė́ti, -ė́ja, -ė́jo 1. iter. dem. verkti 1: Gnižas, t. y. nekantrus žmogus (vaikas), kurs verkinė́[ja] J.Jabl(Krš). Vaikas nuolat verkinėjo J.Sav. 2. iter. dem. verkti 3. ║ Tai gailiai verkinėja jauna mergelė, po dvarelį vaikščiodama (d.) Nč. \ verkinėti; apverkinėti; paverkinėti
Dictionary of the Lithuanian Language.